Ledynmečio laikais...
Pasienių akmens amžiaus gyvenvietės suteikia pretekstą Griovių geomorfologiniame draustinyje kalbėti apie tuos be galo senus laikus, kai didelę mūsų šalies teritorijos dalį vis dar dengė paskutinis ledynas, o jo pakraščiuose ėmė kurtis pirmosios žmonių gyvenvietės.
Lietuvoje susiduriame tik su vėlyvojo paleolito laikotarpio paminklais. Europoje šis laikotarpis prasidėjo maždaug prieš 45–35 tūkstančius metų. Lietuvoje kol kas aptinkama tik šio laikotarpio pabaiga datuojamų paminklų, kai paskui besitraukiantį ledyną, kuris atslinko į Lietuvą prieš 24–20 tūkstančių metų (vadinamas Nemuno arba Viurmo vardais), pasirodė pirmieji gyventojai.
Ženkliau klimatas Lietuvoje atšilo 12 800–12 300 m. pr. Kr., o tai sudarė pakankamai geras sąlygas apsistoti pirmiesiems gyventojams. Šiuo laikotarpiu išnyksta mamutai, plaukuotieji raganosiai, muskusiniai jaučiai, o jų vieton atklysta parkinę tundrą mėgstantys gyvūnai: laukiniai arkliai, vilkai, poliarinės lapės. Pasirodo ir pirmieji briedžiai, labai išplinta šiaurės elniai. Nuo šio laikotarpio Lietuvos teritorijoje vasarodavo arba nuolat gyvendavo daug paukščių.
Paleobotaniniai tyrimai parodė, kad ledynui dar nepasitraukus iš Lietuvos (ankstyvajame driase), krašte jau žėlė krūmokšniai, augo beržai ir pušys, pasitaikė alksnių ir kitų medžių. Žolės, sporiniai induočiai, vandens augalai žymiai praturtino vietines ekosistemas. Ko gero, tokioje miškatundrėje ir ją keitusiame miške netrūko ir gyvūnijos. Atklydę pirmieji gyventojai šiuos žvėris ir paukščius jau medžiojo.
Paleolito laikotarpio žmogus vertėsi augalinio maisto rinkimu bei medžiokle. Medžiojo įvairius žvėris, gal ir mamutus, žvejojo. Tačiau pagrindinis jų taikinys – šiauriniai elniai. Gali būti, kad laimikį susimedžiodavo besitraukiančio ledyno pašonėje.
Lietuvoje, kaip ir visose Siaurės Europos Baltijos pajūrio žemumų ruožo šalyse, remiantis gamtos ir archeologijos mokslų duomenimis, vėlyvojo paleolito laikotarpiu galima išskirti 5-ias kultūrines grupes: Hamburgo, Federmeserio, Bromes, Arensburgo ir Svidrų, kurių gyventojai daugiausia vertėsi šiaurės elnių medžiokle.
Lietuvoje vasaros metu medžiotojai taip pat klajojo paskui elnių bandas tundroje ir miškatundrėje, o rudeniop traukdavo atgal pietų link. Sumedžiotas šiaurinis elnias būdavo sunaudojamas maistui (mėsa), aprangai ir palapinėms (kailiai, oda), siūlams ir raiščiams (gyslos), darbo įrankių bei papuošalų gamybai (ragai, kaulai). Paskandindami skerdieną šaltame upokšnių vandenyje, sugebėdavo mėsą išsaugoti ilgesnį laiką. Medžioklei naudojo lankus su strėlėmis, ietis ir žeberklus, svaidykles ir dalbas. Pagal archeologinius radinius galima tvirtai teigti, kad paleolito žmogus mėgo kurtis sausose smėlėtose vietose netoli vandens. Ieškodavo pietinės ekspozicijos (įsaulio) šlaitų bei vietų, kur į ežerą ar didesnę upę įtekėdavo mažesnis upokšnis.
Kurtis aukštesnėse vietose, ko gero, skatino ir netikėti prieledyninių ežerų katastrofiški ištekėjimai.
Pirmieji poledynmečio žmonės, medžiodami žvėris ir gaudydami žuvis, rinkdami tundros, miškatundrės, o vėliau ir mums įprasto miško gėrybes, statydami vis tvirtesnius būstus, ieškodami titnago gumburų įrankių gamybai, matė morenine medžiaga aptekusius negyvo ledo kalnus su pavienėmis žvilgančio ledo viršūnėmis („stiklo kalnais“), plūstančius gausius tirpsmo vandenis, karts nuo karto pasitvenkiančius prieledyninius ežerus ir katastrofiškus jų ištekėjimus, staiga pagilėjančius upių slėnius. Galbūt dar iš tų laikų mus pasiekia pasakojimas apie stiklo kalną ar prasmengančius arba stebuklingai atsirandančius ežerus...
To laikmečio upės buvo gerokai vandeningesnės palyginus su dabartinėmis, jau nekalbant apie pavasarinius potvynius. Ežerų buvo daugiau ir jie buvo gerokai didesni.
Kaip atrodė šios vietos reljefas? Jei dabar nukeliautume į tuos laikus, maždaug nuo šios vietos, kur dabar stovime už 100 metrų nuo gyvenvietės tekėtų plati maždaug 250 metrų pločio srauni tirpstančio ledyno nešmenis plukdanti upė. Įdomu, kad upės vagos nuo dabartinės Neries santakos su Voke iki santakos su Šventąja nebuvo. Ir plačioji upė tekėjo priešinga kryptimi nei dabartinė – nuo tirpstančio ledyno. Manoma, kad tuo metu jau ėmė rastis miško augmenijos.
Pasienių akmens amžiaus gyvenvietės
Ties Pasienių kaimu yra visas kompleksas ankstyvųjų akmens amžiaus gyvenviečių, iš kurių viena – būtent Pasienių 1 gyvenvietė – tyrinėta itin nuodugniai. Gyvenvietė kurta pietiniame terasos pakraštyje, už kurios yra Neries senvagės loma. Vakarų ir šiaurės kryptimi už kalvelių yra ir vėlesnių gyvenviečių žalvario-geležies amžiaus, kuriose gyventa ir akmens amžiuje.
Tyrimų metu po 15–25 cm ariamuoju sluoksniu aptiktas ryškiai geltonos spalvos smėlis su pavieniais angliukais – gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Storiausias centrinėje dalyje (storis 30–40 cm). Kultūriniame sluoksnyje užfiksuota apie 30 įvairių dėmių-duobių, 2 ūkinės duobės, pilnos titnago apdirbimo žaliavų, viena titnago skaldymo aikštelė (1 x 1 m) ir dvi riedulių sankaupos, viena iš jų akmeninė sienutė.
Pasienių 1 gyvenvietėje naudotas įvairių rūšių ir spalvų titnagas. Daugiausia šviesiai pilkas. Dirbinių gamyboje taip pat naudotas kvarcitas ir smiltainis. Greičiausiai šių žaliavų buvo apstu upės slėnyje. Aptikta įklotinių strėlių antgalių, nemažai gremžtukų, rėžtukų, grąžtelių, peilių, keletas kirvelių, medžioklės įrankių sudedamosios dalys. Pagal dirbinius archeologai išskiria tris gyvenvietės apgyvendinimo etapus datuojamus 10 500–9 400 m. pr. Kr. Siejama su dviem šiaurės elnių medžiotojų archeologinėmis kultūromis: Arensburgo kultūra (tai paleolitinė vėlyvojo driaso – ankstyvojo preborealio laikotarpių kultūra, 11 000–9 000 m. pr. Kr.) ir Svidrų kultūra (tai paleolito pabaigos– ankstyvojo mezolito archeologinė kultūra, 12 000–10 000 m. pr. Kr.).
Maždaug 100 metrų nuo Pasienių 1 gyvenvietės, aptikta dar viena – sprendžiant iš aptiktų titnago dirbinių tai pati seniausia šiuo metu žinoma senovės gyvenvietė Neries slėnyje. Ji datuojama 11 200–10 700 m. pr. Kr. – Aleroido kultūra ar net ankstesnė.
