1830–1831 m. sukilimas
Šio sukilimo metu daugelis reikšmingiausių kautynių vyko prie svarbiausių Lietuvos kelių dėl jų kontrolės, prie didžiausių ir abiem kovojančioms pusėms strategiškai reikšmingiausių miestų. Miškai tapdavo tik saugiu prieglobsčiu sukilėliams, kai priešas jau lipdavo ant kulnų.
Todėl ir svarbiausi Vilniaus ir Trakų apskričių ar net visos Lietuvos sukilimo įvykiai dėjosi ne paneriuose, bet netoli: Panerių kalvose prie Vilniaus, šalia Vilniaus–Kauno ir Vilniaus–Ukmergės (XIX a. Vilkmergės) vieškelių, prie Maišiagalos ir Širvintų. Panerių miškuose ir artimiausiose apylinkėse sukilėliai pasirodydavo retai. Galbūt baimintasi, kad Neris, anuomet sunkiai įveikiama, gali tapti rimta kliūtimi ar net spąstais sukilėliams, besitraukiantiems nuo juos persekiojančios caro kariuomenės.
Panerių pašonėje įsikūrusios Širvintos, XIX a. pradžioje buvo visai mažas miestelis, tapo Vilniaus apskrities sukilimo centru. Čia veikė sukilimo komitetas, kuris iš visų apylinkių rinko rekrūtus, rūpinosi ginklais, amunicija, arkliais, maistu. Jame dar kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, kai tik prasidėjo sukilimas Lietuvoje, Jonas Horodenskis suformavo sukilėlių raitelių būrį. Tarp Širvintų ir Maišiagalos, prie Vilniaus–Ukmergės pašto vieškelio, Lipuvkos (dabar Bartkuškio) miške, kuris tęsėsi beveik iki Kernavės, netoli Lipuvkos karčiamos kelių šimtų pėstininkų būrį surinko Ignotas Jesmanas. Poros šimtų sukilėlių būriui išdėstęs jį tarp Maišiagalos miestelio ir Musės upės, vadovavo T. Mikuličius. Kurį laiką netoliese buvo ir iš Ukmergės atjoję majoro Venclavavičiaus būriai. Visų sukilėlių pagrindinė užduotis buvo kontroliuoti caro valdžios komunikacijai svarbų Vilniaus–Ukmergės kelią. Nepatyrusiems, blogai ginkluotiems sukilėliams tai buvusi sunki užduotis.
Vienas didesnių mūšių dėl Vilniaus–Ukmergės kelio įvyko gegužės 9 d., kai sukilėliai pabandė užimti Maišiagalą, kurioje buvo palikta nedidelė Rusų įgula. Netiksliai įvertinta situacija, nekoordinuoti veiksmai baigėsi nesėkme. Sukilėliai, netekę daug žmonių, neužėmė Maišiagalos ir buvo priversti pasitraukti. Šiame mūšyje kartu su Konstantino Parčevskio būriu dalyvavo ir legendinė sukilimo karžygė Emilija Pliaterytė bei jos bendražygės Marija Rašanavičiūtė ir Antonina Tomaševska. Mūšio metu sužeista ir netekusi jėgų Emilija buvo nugabenta į kažkokį netoliese buvusį dvarą, kur gydėsi, po to vėl stojo į Parčevskio būrio gretas. Po to mūšyje dalyvavę sukilėlių būriai patraukė į Čiobiškį, kur sulaukė į Lietuvą įžengusios Lenkijos karalystės sukilėlių kariuomenės. Savo vietoje prie Lipuvkos karčiamos, liko tik Jesmano būrys, kuris, nors ir išsklaidytas, vėl susirinko, ir šiose pozicijose išsilaikė iki Panerių mūšio. Nors po Maišiagalos mūšio Vilniaus–Ukmergės vieškelį kontroliavo jau caro kariuomenė, bet netoli įsikūrę Jesmano sukilėliai neleido jiems jaustis padėties šeimininkais ne tik šiame kelyje, bet ir visoje apylinkėje.
Kažkuris iš sukilimo dalyvių, pasirašęs A. J. Inicialais (galbūt Aleksandras Jesmanas), prisiminė vieną iš tokių I. Jesmano būrio išpuolių netolia Europos dvaro. Tai įvykę gegužės mėnesį. Jesmanas gavęs žinią, kad iš Vilniaus pasiųsta kazokų šimtinė išžvalgyti kelio pro Airėnus į Kernavę, apsistojusi Juozapui Narbutui priklausiusiame Europos dvare pasisvečiuoti, tiksliau, dvare ir aplinkiniuose kaimuose apsirūpinti maistui ir pašaru arkliams. Žinoma, tai buvo paprasčiausias plėšikavimas. I. Jesmano sukilėliai nutarė pasinaudoti proga ir kazokus užpulti. Slapta į kunigaikščiui C. Giedraičiui priklausiusį Airėnų mišką buvo pasiųsta pasalon šimtas šaulių sukilėlių. Kita sukilėlių šalių kolona užėjo už Narbutų dvaro ponų namo geroku atstumu Kernavės pusėn ir ėmė mušti būgnus. Rusų kazokai, išgirdę būgnų garsus, šoko ant arklių ir ėmė trauktis, bet pateko į sukilėlių pasalą miške. Jiems teko veržtis pro sukilėlių šautuvų ugnį, nuo kurios krito ne tik daug kazokų, bet ir pats jų vadas. Įvykio liudininkai pasakojo, kad sėsdamas ant žirgo jis Narbuto namiškiams sakė jaučiąs, kad šiandien lemta žūti.
Šis sukilimo epizodas rodo, kad dešniakrantis panerys sukilimo metu buvo savotiška „niekieno žemė“: čia veikė ir sukilėliai, ir caro kariuomenė. Šia aplinkybe, taip pat palankia geografine ir topografine padėtimi – giliomis griovomis ir panerių miškais einančiais keliais, kuriais lengva prasmukti nepastebėtiems, – naudojosi sukilėlių ryšininkai, palaikę ryšius tarp apskrityje veikusių sukilėlių būrių ir vyriausiojo sukilėlių komiteto Vilniuje. Jais naudojosi Vilniaus jaunimas – studentai, gimnazistai, tarnautojai, amatininkai. Jie, nesulaukę sukilimo prasidedant Vilniuje, ir patys nekantraudami prisidėti prie išsivadavimo kovų, slapta pavieniui ar nedideliais būreliais traukė iš miesto ir jungėsi į visoje Lietuvoje veikusius sukilėlių būrius. Kažkoks anonimas valdžiai įskundė, kad Vilniaus universiteto studentams išeiti į sukilimą padėjo tuo metu Pilaitės dvare gyvenęs agronomijos profesorius, Agronomijos instituto direktorius Mykolas Fričinskis (1792–1859 m.), kuris 1828 m. buvo pakviestas iš Volynės vadovauti institutui. Jo namuose rinkdavęsi reakcingai nusiteikę studentai iš Vilniaus.
Kaip tik pro Pilaitės dvarą, pro Griovius, Smiglius ir Bieliūnus vedė kelias į Panerių miškus ir tolyn. Jį iki šiol seniausieji vietos gyventojai vadina sukilėlių keliu.
Vieną po kito sukilėliai pralaimėjo kautynes su caro daliniais. Visi suprato, kad būtų strategiškai labai svarbu užimti Vilnių, tačiau po pralaimėjimų vieni, be Lenkijos kariuomenės pastiprinimo, mūsų sukilėliai nesiryžo. Pagaliau birželio 6 d. Gabrilavos dvare iškilmingai buvo sutiktas Deziderio Clopovskio būrys. Porą dienų smagiai pasilinksminę dvare puotose su aplinkiniais dvarininkais, jų žmonomis ir dukromis, Chlapovskio būrys kartu su dauguma Trakų ir gretimų apskričių sukilėlių būrių patraukė į Žeimius susitikti su ateinančia Antano Gelgaudo ir Henriko Dembinskio kariuomene. Prie Vilniaus–Kauno kelio sukilėliai pasirodė, nusprendę bendromis lietuvių ir lenkų pastangomis pulti Vilnių. Visą sukilėlių kariuomenę sudarė 12 600 karių ir 28 patrankos. Dembinskio daliniams buvo pavesta pulti Vilnių nuo Žaliojo tilto pusės. Auštant birželio 19-osios rytui, Gelgaudo ir Chlapovskio kariuomenė, kurios sudėtyje buvo ir Lietuvos sukilėliai, Kauno keliu patraukė Vilniaus link ir 9 val. susidūrė su pagrindinėmis caro pajėgomis, išsidėsčiusiomis Panerių kalvose prie Vilniaus. Prasidėjo Panerių mūšis, didžia dalimi nulėmęs sukilimo Lietuvoje baigtį. Gerokai mažesnė už priešo, blogiau ginkluota, nekoordinuota sukilėlių kariuomenė pralaimėjo visą dieną trukusį mūšį ir vakarop pasitraukė Kauno keliu į Vievį. Gelgaudo kariuomenei traukiantis, ties Airėnais keliantis per Nerį, buvo patirta dar viena skaudi netektis. Maudydamasis nuskendo Gelgaudo štabo viršininkas. Kariuomenėje pasklido kalbos, kad jis pats nusiskandino, neištverdamas širdgėlos dėl pralaimėto mūšio ir nematydamas sukilimo ateities, kiti tai laikė nelaimingu atsitikimu. Netrukus liepos viduryje Lenkijos kariuomenei ir daugumai Lietuvos sukilėlių perėjus Prūsijos sieną ir internavusis Prūsijoje, sukilimas baigėsi ir likusioje Lietuvos dalyje. Tik kur ne kur iki 1832 m. miškuose slapstėsi pavienių sukilėlių būreliai.
