Neris
Nuo Griovių geomorfologinio draustinio vietovių istorijos ir buities neatsiejama Neries upė.
Tyrinėtojams iki šiol kelia klausimų dvigubas upės pavadinimas – Vilija ir Neris. Anot istoriko Vykinto Vaitkevičiaus, Neries vardą vartojantys rytiniai baltai (lietuviai) upę taip vadino nuo Vilijos ir Naročios santakos. Tai liudytų ir tokie senieji vietovardžiai kaip Paneriai (istoriniuose dokumentuose užfiksuotas nuo XIV a. pab.).
Tačiau XIX a. Neris buvo šiame krašte buvo vadinama Vilija, iki šiol taip vadinamas upės aukštupys (apie 150 km nuo ištakų; iš viso Neries ilgis apie 500 km). XIX a. dvarininkas, pirmosios mokslinės tiriamosios kelionės Neries upe organizatorius Konstantinas Tiškevičius Neries vardą pirmąkart išgirdo tik Grabijolų k. (dab. Elektrėnų sav.), vadinasi, XIX a. mūsų vietovėse buvo paplitęs Vilijos pavadinimas.
Vilijos (Vėlios, Veljos, Viljos) vardo skerbimasis į upės vidurupį, jeigu jis neprasidėjo dar 1 tūkstantmečiu, gali būti laikomas vienalaikiu procesu su ХІ–ХІІ a. rytų slavų ekspansija į vakarus arba gudų (rusėnų) kalbos įsigalėjimu LDK vidaus kanceliarijoje XV–XV1 a. Vėliau šiame regione paplitusi lenkų kalba Neriai pavadinti taip pat vartojo tik Viliją.
Neris – deivė?
Vykintas Vaitkevičius rašo: „Įdomu, kad anot XVIII a. šaltinių Neris buvo viena iš Vilijos upės deivių. Vilniaus poetas Bazilis Bonifacijus Jakimavičius savo eilėse tokiais žodžiais kreipiasi į Vilijos upę, prašydamas, kad jos miesteičių kančias perduotų deivei Neriai:
„Upe, kur nuneši mano ašaras,
Ištirpusias skaisčiuose tavo vandenyse;
Apreikšk mano dejones, aprekšk neramybę...
Te tavo Neris apreiškia ir dievams,
Kurių valdžioje jūrų gelmės,
Mano kančias ir nenumaldomą gailestį
Pasakyk Vilijos upės skaisčiausioji deive,
Nimfoms, tavo sesėms, vandens dievybėms,
Kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas,
Kaip buvai beužtrokštanti nuo mirtinų dūmų,
Kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti šį karštį,
Dejuodami skalavo miesto pelenus.
Ne mažiau įdomi jo išnaša po žodžiais „te tavo Neris“: „Žmonės pasakoja, kad Neris – tai upės Vilijos nimfa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji taip pat turėjo jai skirtus aukurus įvairiose vietose, upės pakrantėje, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur yra Neriškių miškas. Žvejai ir sielininkai, sukūrę laužą iš sakingų medžių, ten degindavo tam tikras aukas.“
Jeigu ateityje pavyktų įsitikinti šių eilučių autentiškumu, šį šaltinį tvirtai galėtume laikyti unikaliu upės sakralumą patvirtinančiu liudijimu.“
Tačiau ir be to apstu įvairių liudijimų, kad mūsų protėviai Nerį laikė šventa upe – kaip kad indai Gangą. Galbūt šios Bazilio Bonifacijaus Jakimavičiaus eilės – tolimas reliktas to švento jausmo, kurį senieji krašto gyventojai jautė Neriai. Anot tyrinėtojos Idos Stankevičiūtės krinta į akis, kad šalia Nėries yra itin daug pilkapynų. Šiuo požiūriu Neris - ypatinga upė. Negana to, pilkapynai yra išsidėstę pagal aiškias kryptis. Šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis voromis nusidriekę ištisiniai pilkapių masyvai. Ten, kur upė sukasi į pietus, pilkapių nėra. Anot tyrinėtojos, taip yra neatsitiktinai – mat baltai įsivaizdavo, jog vakaruose yra mirusiųjų šalis, jog į amžinybę vėlės su Saule išeina į vakarus. Galbūt upė – tai buvo vėlių kelias į amžinybę. Neries pakrantėse taip pat esama daug piliakalnių, o mūsų aptariamose vietovėse – Smiglių, Neravų piliakalniai.
Neris – prekybos kelias
Neris, nors ir sekli, pilna akmenų ir pavojingai laivybai rėvų, nuo seno buvo prekybos kelias – mūsų protėviai plukdė savo krašto turtus (kailius, medų, vašką, linus ir pan.), o parsigabendavo to, ko mūsų krašte gauti negalėjai – brangių audinių, plieno, druskos... Taip buvo ir XIX amžiuje. Nerimi negalėjo plaukti giliavandeniai laivai, bet plokščiadugniai, plaustai ir sieliai kiekvieną pavasarį, pakilus vandeniui, gausiai leisdavosi žemyn upe į Nemuną, toliau į Klaipėdą ir kitus Prūsijos uostus. Neries aukštupio gyventojai plukdė ne tik medieną, bet ir kitą turtą – grūdus, sėmenis, linų, kanapių pluoštą. O rudenį, kai vanduo upėje pakildavo tos pačios plokščiadugnės laivės grįždavo su itin vertinamomis užsienio prekėmis.
Tiesa, XIX amžiuje būta bandymo Nerimi paleisti didesnį laivą. 1855 m. Reinoldas Tyzenhauzas kartu su Vilniaus pirkliu Heimanu nusipirko garlaivį „Neris“ ir vieną vasarą plukdė juo keleivius iš Vilniaus į Kauną. Tačiau upė pasirodė pernelyg sekli ir nepritaikyta tų laikų moderniajam laivui.
Tuo laiku jau ėmė silpti upės transporto reikšmė, mat XIX a. viduryje nutiesus geležinkelį, dauguma prekių buvo gabenama traukiniais. Tačiau sieliai Nerimi buvo plukdomi dar ir XX a. pirmojoje pusėje.
Upė buvo reikalinga
Pakrantėse buvo karčemų, kuriose galėjo pailsėti sielininkai. Vietos gyventojai vertėsi ir perkėlinėdami keliauninkus per upę.
Panerių gyvenvietėse nuo seno netrūko žvejų. Prie kiekvieno kaimelio buvo išsirikiavusių valčių virtinės. Neryje buvo gausu žuvies, dar tarpukariu čia buvo sugaunama didžiulių lašišų, lydekų. Prisiekę, aistringi žvejai, nepripažįstantis spiningo (ant gelžgalio žuvį ištraukti – ne menas), laikėsi seno papročio žuvimi dalytis su kitais, nes prigimtinėje lietuvių kultūroje įprasta dalytis grybais, riešutais, obuoliais ar medumi. Mat dalijamos gamtos gėrybės, antai Žemės žiedais vadinami grybai, ar dievo rasa vadinami obuoliai nesenka, priešingai – net gausėja, didėja jų skalsa.
Būta šiame krašte daug tradicinės kultūros, glaudaus ryšio tarp Vilniaus miesto ir šalia prigludusių kaimų. Vilniaus miesto fotografo Jano Bulhako (1876–1950) knygose, tekstuose ir nuotraukose randame begalinį susižavėjimą Vilniaus... kaimiškumu, jo apylinkių pirmapradžiu, žmogaus veik nepaliestu kraštovaizdžiu!
Tačiau anuomet upė buvo svarbi, reikalinga! Čia plaukė sielininkai, moterys skalbė, vaikai maudėsi, vežikai girdė savo arklius, žiemą varguoliai pjaustė ir vežė parduoti upės ledą. O šiandien dar niekam nepavyko įkvėpti, sugrąžinti Neriai gyvybės. Vien betonas, nepasiekiama, daugeliui nereikalinga, todėl nerūpima upė...
