Mykolas Elvyras Andriolis
(1836–1893 m.)
Garsiojo mūsų krašto XIX a. dailininko Mykolo Elvyro Andriolio tėvas Pranciškus Andriolis (1794–1861 m.), kilęs iš šiaurės Italijos, tarnavo Napoleono Bonaparto armijoje kapitonu ir besitraukiant iš Maskvos 1812 m. pakliuvo į rusų nelaisvę. Paleistas 1818 m. atvyko į Vilnių, kur nuo tų pačių metų bendradarbiavo su leidiniu „Kurier Litewski“. Po penkerių metų pagal to meto nuostatas, priėmė Rusijos pilietybę. Iš pradžių vertėsi siuvėjo amatu, o vėliau pagarsėjo kaip talentingas dailininkas. Leisdamas giliau šaknis, 1830 m. vedė Švenčionių pavieto, Kuktiškių valsčiaus, bajoraitę Petronėlę Gosnievską.
Pranciškus netruko pagarsėti kaip puikus tapytojas – kartu su kitais garsiais to laiko mūsų tapytojais (pvz., Kanutu Rusecku, Marceliu Januševičiumi) buvo pakviestas restauruoti Vilniaus katedrą. P. Andriolį 1839 m. įvertino Sankt Peterburgo Dailiųjų menų akademija ir už parodytus dailės darbus skyrė piešimo mokytojo diplomą. Grįžęs į Lietuvą 1841 m. įsidarbino Šiauliuose, kur mokė bajorų vaikus piešimo ir restauravo altorius.
Mykolas Elvyras Andriolis buvo ketvirtas iš penkių vaikų, gimęs 1836 m. lapkričio 2 d. Apie jo vaikystę žinių turime nedaug, tačiau ir iš ryškėja, kad skvarbus menininko žvilgsnis vystėsi nuo mažens. Tam greičiausiai įtakos turėjo ir tėvo asmuo, kurio namuose dažnai rinkdavosi Vilniaus inteligentai. Čia buvo svarstomos dailės ir literatūros problemos, nauji teatro pastatymai. Be to, P. Andriolis domėjosi dailės istorija, kolekcionavo meno kūrinius ir padėjo pagrindus reikšmingai šeimos bibliotekai, kurią vėliau paveldėjo sūnus.
Yra žinoma, kad vaikystėje E. M. Andriolis buvo silpnas ir ligotas vaikas, tačiau fiziniai pratimai bei sportas pavertė stipruoliu; jis puikiai jodinėjo, plaukiojo, fechtavosi.
Pirmieji E. M. Andriolio mokslai prabėgo Vilniaus gimnazijoje, kurios septynias klases baigė aukso medaliu. Be to, studijavo tapybą pas žymųjį lietuvių tapytoją K. Rusecką Vilniaus Bajorų institute.
1855 m. būsimasis dailininkas išvyko į Maskvą, kur tėvų reikalavimu turėjo studijuoti mediciną. Tačiau, išklausęs anatomijos kursą, studijas metė (prieš namiškių valią) ir perėjo į Maskvos piešimo ir skulptūros mokyklą. Tėvas nutraukė finansinį rėmimą ir E. M. Andriolį kurį laiką išlaikė brolis. Pasimokęs mokykloje persikėlė į Peterburgą, kur 1857 m. gavo Dailės akademijos diplomą. Kitais metais grįžęs į Vilnių savarankiškai tęsė studijas. Tačiau E. M. Andriolis neužsiliko, o 1859 m. išvyko tobulintis į Vakarų Europą. Lankėsi Londone, Paryžiuje, studijavo Romos Šv. Luko akademijoje.
Grįžęs po studijų Italijoje, E. M. Andriolis papuolė į bręstančio Lietuvoje ir Lenkijoje naujo pasipriešinimo carinei valdžiai verpetą. Šioje veikloje vieną pagrindinių vaidmenų atliko ir E. M. Andriolio draugas Antanas Zaleskis, kuris nuo 1862 m. rudens priklausė Lietuvos provincijos komitetui, dalyvavo posėdžiuose Vilniuje, buvo paskirtas apygardos viršininku Trakų apskrityje. Jis organizavo jaunimą Trakų paviete, aprūpino Felikso Visloucho (1825–?) ir kitų sukilėlių būrius.
Matyt, paskatintas aplinkinių, tapytojas, kaip turintis autoritetą tarp jaunimo bei pasižymintis iškalba, suskubo Vilniuje organizuoti šimtinę ir kilus ginkluotiems veiksmams išvyko į Trakų apylinkes padėti Kletui Juliui Korevai (1837–1863). Beje, pastarojo adjutantu buvo kitas E. M. Andriolio draugas Jurgis Laskaris. Deja, atvykęs į Trakus sužinojo, jog sukilėlių vadas sučiuptas. Pastarasis įėjo į istoriją, kaip pirmoji Sausio sukilimo auka Lietuvoje (sušaudytas Kaune). Jo adjutantas perėjo tarnauti Kasparui Feliksui Maleckiui (1840–1917), o po sukilimo pabėgo į užsienį.
Ne ką geriau pasisekė ir E. M. Andriolio būriui, kurį išblaškė priešai prie Mitkiškių kaimo kovo 22 d. Visgi tapytojas nenusiminė, grįžęs į Vilnių subūrė naują dalinį, įpareigodamas padėti prie Dubičių kovojančiam Liudvikui Narbutui (1831–1863).
Sekant jauno menininko kovos kelią, nejučia kyla klausimas, kas paskatino griebtis ginklo? Savo paskatas jis išsamiai išdėstė tardymo byloje: „Užmiršau pasakyti, kad tapyboje mane ypač domino batalinė sritis. Tai paaiškinama mano ūmiu būdu ir aistringu nuotykių pamėgimu. Būti batalistu ir nematyti kautynių – negalima. Tarp kitko, padėties originalumas, patrauklumas, naujienos ir pagaliau viso jaunimo pavyzdys mane suviliojo.“
Tačiau šių argumentų patikimumu galime abejoti, kadangi atsakymus paveikė esamos politinės aplinkybės bei tikslas sušvelninti bausmę. Juolab ir idealizuotas mūšio paveikslas tapytoją nuvylė. Šlovingai romanuose arba tėvo pasakojimuose atrodančios kautynės realybėje pasirodė bjaurios: „Pastebėjęs tai, norėjau atsisakyti nuo sukilimo ir vėl grįžti prie tapybos, bet reikalai buvo tokie blogi, kad grįžti prie ramaus gyvenimo buvo neįmanoma.“
Dailininkas paliko išsamius užrašus apie dalyvavimą sukilime, iš kurių žinoma, jog buvo ne kartą sužeistas. Štai, per paskutines kautynes ties Dubičiais, kai žuvo L. Narbutas, E. M. Andrioliui buvo lengvai sužeista ranka, kontūzyta akis ir koja. Po šio pralaimėjimo tapytojas pasitraukė prie Eišiškių. Pasak šaltinių, po kelių dienų L. Narbuto motina Kristina Sadovskaja-Narbutienė, persirengusi valstiečiu, pervežė sužeistą sukilėlį į Vilnių, paskleidusi gandus apie jo mirtį. Jis pernakvojo Bernardinų kapinėse ir kiek pasislapstęs grįžo į sukilimą. Kaune subūrė naują grupę, tačiau kautynėse pralaimėjo, tad slapstėsi Linkuvos dvaro šieno kupetoje.
Matydamas žlungant sukilimą ir stengdamasis ištrūkti iš pavojingų apylinkių, tapytojas persikėlė į Sankt Peterburgą ir Maskvą, kur slapstėsi prisidengęs Malinovskio bei Bržožovskio pavardėmis. Tačiau stigdamas lėšų ėmė Bianchio pavarde skelbtis Maskvos laikraščiuose darantis vertimus iš italų, prancūzų bei lenkų kalbų. Tai sužadino policijos dėmesį ir menininkas buvo sučiuptas. Jis kalintas šešias savaites Maskvos kalėjime, o vėliau pervežtas į Kauną, kur apsimetė sergąs.
Apie pirmąjį pabėgimą iš kalėjimo tapytojas pasakojo 1866 m., kalėdamas Moldavijos kalėjime.
Pabėgimas įvyko 1864 m. sausio 18 d. siaučiant pūgai. „Mane perkėlė į bendrą kambarį, kuris buvo pagrindinio korpuso trečiojo aukšto koridoriuje. Ten sėdėjo Opolskis ir 16–17 jaunų žmonių. Iš Opolskio sužinojau, kad apatinio aukšto koridoriuje yra durys, pro kurias galima patekti į nebaigtą statyti cerkvę. Bet durys yra uždarytos skląsčiu ir spyna. Tikėdamasis, kad durys bus atidarytos Naujųjų metų naktį, Opolskis ruošėsi pro jas bėgti. Tas duris slapta atidarė patys kaliniai.
Matydamas žlungant sukilimą ir stengdamasis ištrūkti iš pavojingų apylinkių, tapytojas persikėlė į Sankt Peterburgą ir Maskvą, kur slapstėsi prisidengęs Malinovskio bei Bržožovskio pavardėmis. Tačiau stigdamas lėšų ėmė Bianchio pavarde skelbtis Maskvos laikraščiuose darantis vertimus iš italų, prancūzų bei lenkų kalbų. Tai sužadino policijos dėmesį ir menininkas buvo sučiuptas. Jis kalintas šešias savaites Maskvos kalėjime, o vėliau pervežtas į Kauną, kur apsimetė sergąs. Pabėgimas įvyko 1864 m. sausio 18 d. siaučiant pūgai. „Mane perkėlė į bendrą kambarį, kuris buvo pagrindinio korpuso trečiojo aukšto koridoriuje. Ten sėdėjo Opolskis ir 16–17 jaunų žmonių. Iš Opolskio sužinojau, kad apatinio aukšto koridoriuje yra durys, pro kurias galima patekti į nebaigtą statyti cerkvę. Bet durys yra uždarytos skląsčiu ir spyna. Tikėdamasis, kad durys bus atidarytos Naujųjų metų naktį, Opolskis ruošėsi pro jas bėgti. Tas duris slapta atidarė patys kaliniai. Liko tik atitraukti skląstį. Kadangi aš sirgau, mane perkėlė į kitą kambarį su durimis į koridorių. Buvo prieblanda, lempos dar nedegė, mes priėjome prie durų, jos skendo visiškoje tamsoje. Vienintelis langas buvo priešingoje pusėje, ir ten stovėjo sargybinis. Kai viskas buvo paruošta, durys atidarytos, keturi kaliniai laukė ženklo bėgti. Kiti kaliniai nedrįso. Apčiuopomis Opolskis atidarė duris ir, stverdamasis sienojaus, užsilikusio nuo statybos, nusileido žemyn. Ten uždegė žvakę ir laukė mūsų... Mes iššokome pro langą į kiemą ir peršliaužėme per kalėjimo sienas. Pamatę besiartinantį naktinį patrulį, pasislėpėme...“
Pasprukę kaliniai slėpėsi Kauno geležinkelio tunelyje, ten tapytojas nusimetė kailinius ir vienmarškinis pasileidęs laukais prisiglaudė pas lietuvių valstietį, kuris atvykusiems žandarams pasakęs, jog tai sergantis samdinys. Kai pastarieji pasišalino, valstietis nugabeno tapytoją į Vilnių. Čia jį tėvai slėpė nuo seklių, užmūriję krosnyje. Galop, persirengęs kunigu, E. M. Andriolis per Rygą išplaukė į Švediją, Daniją, o iš ten birželio viduryje pasiekė Vakarų Europą (Londoną, vėliau – Paryžių).
Būtent emigracijoje lietuvių tapytojas sulaukė pelnyto pripažinimo. Čia buvo sukurtos Sausio sukilimo įvykius menančios litografijos, pavyzdžiui, „L. Narbuto mirtis ties Dubičiais,“ kurioje įkomponavo savo autoportretą. Šis darbas išgarsino tapytoją tarp tautiečių emigrantų.
Visgi tuo laikotarpiu emigracijoje tapytojas dirbo daugiau revoliucinį negu meninį darbą, todėl emigracinis „raudonųjų“ sukilėlių komitetas išsiuntė jį pogrindinės veiklos emisaru į Lietuvą. E. M. Andriolis į Lietuvą išvyko 1866 m. per Turkiją. Konstantinopolyje buvo susitelkusi nemaža lietuvių ir lenkų bendruomenė, tad tapytojas susitiko politikos aktyvistu Tadu Oržechovskiu (1838–1902). Tačiau šioje kelionėje rusams jį išdavė vedlys – kontrabandininkas. Tapytojas bandė bėgti ir iš Chotino kalėjimo, tačiau buvo sučiuptas, sumuštas ir išsiųstas į Vilnių laukti teismo.
Už visus „nusikaltimus“ valdžiai 1868 m. jis nuteistas 15 metų katorgos, tačiau karo komendantas pasigailėjo ir ištrėmė į Viatką. Ištrėmime tapė daug portretų, ikonų, bažnytinių paveikslų, vertėsi piešimo pamokomis.
1871 m. Rusijos imperatorius Aleksandras II (1818–1881) paskelbė įsaką, jog tie asmenys, kurie tremtyje išbuvo daugiau nei dvejus metus ir nepriekaištingai elgėsi, paleidžiami į laisvę. Tarp laimingųjų buvo ir E. M. Andriolis, kuriam Lietuvoje apsigyventi drausta, todėl įsikūręs Varšuvoje pradėjo iliustratoriaus karjerą. Iliustravo jubiliejinį A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ leidimą (kaip skelbia šaltiniai, tapytojas šio poeto kūrybą mokėjo mintinai ir ją labai vertino), taip pat Julijaus Slovackio, kitų garsių to laiko autorių kūrinius.
E. M. Andriolio pavardė Europoje sutvisko po pasaulinio garso, tiesiog legendinio prancūzų iliustratoriaus bei tapytojo Gustavo Dorė (1832–1883 m.) mirties. Po ji mirties Europos meniniame gyvenime atsivėrė tuštuma, kurią reikėjo tučtuojau užpildyti. Pasak istoriografijos, E. M. Andriolio piešinių pobūdis buvo artimas G. Dorė litografijoms, todėl, nenorėdami keisti iliustracijų formos, užsakovai ieškojo didžiojo meistro pakaitalo. Tas žmogus buvo E. M. Andriolis, kuris kaip jau pagarsėjęs iliustratorius 1883 m. kviečiamas į Paryžių „Firmin Didot“ leidyklos vyriausiuoju iliustratoriumi. Andriolio kūrybą itin gerai įvertino to meto Paryžiaus spauda.
1884 m. grįždamas atgal į gimtinę, E. M. Andriolis dar kartą aplankė Italiją bei Šveicariją. Jis itin mėgo keliauti, išmaišė ne tik Vakarų Europą, bet ir visą Lenkiją.
Apie paskutinius gyvenimo metus bei jo santykius su draugais sužinome iš lietuvių dailininko, litografo Juozapo Ozemblovskio (1805–1878) anūkės Janinos Ozemblovskytės-Pienionžek prisiminimų. Jos senelio namuose svečiuodavęsis ir E. M. Andriolis, kuris namų šeimininko anūkei paliko neišdildomą įspūdį. Apie vieną tų apsilankymų J. Ozemblovskytė-Pienionžek rašė: „Kartą mes su senele (Anelė Zdrojevska-Ozemblovskienė (1814–1898) sėdėjome verandoje. [...] Staiga pamačiau, kaip senelės veidas nušvito. Verandos duris atidarė labai elegantiškas, gražios išvaizdos pagyvenęs vyriškis ir priėjęs arčiau pagarbiai pabučiavo jai ranką. Jis buvo ką tik sugrįžęs iš Peterburgo ir gyvai pasakojo savo įspūdžius iš priėmimo caro rūmuose. Ant svečio rankos švytėjo brangus žiedas. „Šį žiedą gavau, – pasakojo Andriolis, – iš paties caro rankų.“ Ta proga caras esą pasakęs, kad laikąs garbe priimti savo namuose Europoje žinomą dailininką.
Kaip pastebėjo vienas monografijos apie jį autorius: „Andriolis buvo nuoširdus, ir tai, ką darė, darė su vaikišku naivumu, taip pat, kaip tikėjo savimi, savo talento jėga, savo pasirinktu idealu.“
