Emilija Pliaterytė
(1806–1831 m.)
Nuo 1831-ųjų sukilimo neatsiejama lietuviškoji Žana d‘Ark Emilija Tomaševska-Pliaterytė.
Su Emilija Pliateryte senieji Smiglių gyventojai sieja ir sukilimų laikus menantį Bieliūnų ąžuolą. Štai Smiglių gyventoja Teresa Tomašievič-Stankievič (g. 1923 m.) apie Bieliūnų ąžuolą kultūrologei Idai Stankevičiūtei taip pasakojo: „(Apie tą ąžuolą ką žmonės pasakojo?) Na, sakė, kad ten... Tai buvo taip, vyko sukilimas, lapkričio, tai rinko iš visur, ir iš Mozūriškių, ten ta... lietuvė... A. Pliater organizavo, lapkričio mėnesio sukilimą... jie turėjo lenkams padėti, nes lenkai pirmi pakilo, paskui jau Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir ėjo lenkams padėti.“ Toliau pasakodama apie sukilėlių išdavystę ir kad, pastebėjusi prie dvaro, kuriame buvo apsistoję sukilėliai, artėjančius kareivius, būtent „panelė, vadinasi, iššovė iš pistoleto, ženklą davė, kad kilti reikia“. Teresai šią istoriją pasakojusi mama, o jai – bobutė Zofija Tomaševič. Ar tai tikrai buvo Emilija Pliaterytė, ar pasakotojos bobutė painiojo 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus? Veikiausiai antrasis variantas. Tačiau tai rodo, kaip giliai įsišaknijęs Emilijos kaip sukilėlių didvyrės įvaizdis.
Grafas Pranciškus Ksaveras Broel-Pliateris nelabai džiaugėsi, gimus Emilijai, mat tikėjęsis pirmagimio sūnaus. Jis tuomet dar negalėjo nujausti, kad būtent ši duktė taps Lietuvos ir net Lenkijos pasididžiavimu. Jos atminimui bus rašomos eilės, kuriamos pjesės, o drąsos, narsumo ir kovingumo jos pavyzdžiu bus mokomas ne vienas vyras.
Emilijos tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui. Nuo pat vaikystės jaunoji grafaitė gyveno prabangoje, niekad nesusidūrė su materialinėmis problemomis, tačiau jai anksti teko patirti moralinę kančią, nes tėvai tarpusavyje vis rečiau rasdavo bendrą kalbą. Galų gale ėmė visiškai nesugyventi ir nenorėdami daugiau skaudinti vienas kitą išsiskyrė. Tuo metu mažajai Emilijai buvo 9 metai. Motina su dukra 1815 m. paliko Vilnių ir persikėlė gyventi pas gimines – į grafo Mykolo Pliaterio-Zybergo ir tetos Izabelės Helenos fon Zyberg dvarą Liksnoje, netoli Daugpilio.
Elegantiškas, gerų manierų grafas Mykolas Pliateris-Zybergas buvo kariškis, turėjo inžinieriaus-majoro laipsnį. Nenuostabu, kad turėdamas puikią reputaciją, gerą vardą Lietuvos aukštuomenėje, grafas po metų tapo Vilniaus gubernatoriumi. Ši šeima sudarė kuo puikiausias sąlygas naujosioms Liksnos dvaro gyventojoms. Mažosios Emilijos lavinimuisi buvo paskirtas gimnazijos mokytojas Volfas, vėliau iš Saksonijos dvarininkų kilęs bajoras Vilhelmas fon Dalvigas – didelės erudicijos žmogus, turintis kapitono laipsnį. Karo inžinierius Dalvigas dirbo Daugpilio tvirtovės restauratoriumi ir buvo specialiai paprašytas mokyti Emiliją istorijos ir matematikos. Šios dvi disciplinos buvo didžioji jaunosios grafaitės aistra. Ypač mėgdavo istoriją. Ji prašydavo kuo daugiau istorijos pamokų ir grafo Mykolo Pliaterio-Zybergo leidimo susipažinti su dvaro archyvu ir jame laikomais senais dokumentais su gražiais, įmantriais antspaudais. Žavėjosi Adomo Mickevičiaus poezijos personažais – didvyriškomis lietuvaitėmis: Živile, Gražina, prancūze Žana d‘Ark, graikų tautos didvyre Bobolina.
Dvaro savininkai priklausė tam dvarininkų ratui, kurie rūpinasi savo pavaldiniais ir savo vaikams netrukdė bendrauti su valstiečių vaikais. Emilija dažnai lankydavosi pas kaimiečius, mokė savo bendraamžius valstiečių vaikus lenkų ir prancūzų kalbų, be abejo, suprato, o gal ir mokėjo lietuviškai. Anksti išmoko valdyti ginklą, taikliai šaudyti ir mikliai fechtuotis. Dažnai stebindavo aplinkinius, kuomet šaudymo pratybose pralenkdavo ne vieną pagarsėjusį šaulį. Buvo puiki jojikė, mėgdavo leistis į ilgas keliones raita. Šiose išvykose Emiliją dažnai lydėdavo jos pusbroliai liksniškiai Liudvikas ir Kazimieras Bartolomiejus bei dusetiškiai Cezaris ir Vladislovas.
Išsilavinę ir tolerantiški dvaro šeimininkai dažnai keldavo pobūvius, į kuriuos susirinkdavo ir Daugpilio tvirtovės elitas. Tarp jų buvo ir generolas Michailas Kablukovas. Kartą generolas paprašė Emilijos rankos, ši aiškiai davė suprasti, kad tai yra neįmanoma, kadangi generolas yra tos valstybės pilietis, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę. Mat Emilija pasižymėjo griežtu nusistatymu rusų valdymo atžvilgiu.
1829 m. Emilija su motina išvyko paviešėti į Lenkiją pas giminaitį Liudviką Augustą Pliaterį – valstybės sekretorių, Lenkijos turto fondo generalinį direktorių. Aplankė Varšuvą, Krokuvą. Iš pokalbių su giminaičiu Liudviku Pliateriu Emilija sužinojo, kad Lenkijoje bręsta sukilimas.
1830 m. mirė Emilijos motina. Ši nelaimė giliai sukrėtė Emiliją. Ji susirgo depresija, kamavo vienišumo jausmas. Sunkiai išgyvendama šią nelaimę, Emilija bandė suartėti su tėvu, tačiau šis ją sutiko šaltai.
Tad Emilija visa galva pasinėrė į sukilimo reikalus. Daugpilio tvirtovės karo mokykloje mokėsi du Emilijos pusbroliai: Ferdinandas ir Lucijanas. Jie priklausė slaptajai sukilimo rengimo organizacijai. Kartą jie parodydami pasitikėjimą Emilijai atskleidė savo planus pradėjus Lietuvoje sukilimą jėga užimti Daugpilio tvirtovę ir turimais ginklais apginkluoti sukilėlių būrius. Tuo metu karo mokykloje, be Pliaterių, dar mokėsi 16 jaunų vyrų iš Lietuvos. Visi jie sutiko reikiamu metu prisidėti prie sukilimo.
Po pokalbio su Emilija pusbroliai priėmė grafaitę į savo slaptąją organizaciją. Dabar visas Emilijos laikas buvo skiriamas studijuoti karo taktiką ir su patikimais Liksnos apylinkių gyventojais tyrinėti vietovę. Emilija užmezga konspiracinius ryšius su kitų apylinkių patikimais žmonėmis. Prieš pat sukilimo pradžią E. Pliaterytė nuvyko į Vilnių tartis su Vyriausiuoju sukilėlių komitetu, tačiau šio komiteto nariai su mergina kariškais reikalais kalbėtis nepanoro. Kas žino, gal šis jos atvykimas menimas senųjų Griovių geomorfologinio draustinio gyventojų prisiminimuose.
1831 m. kovo 25 d. Antazavėje savo dienoraštyje Emilija padaro įrašą, skirtą tetai, apie įstojimą į sukilėlių gretas:
„Liudiju šiuo mano raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai, kaip įkvėpimą, kadangi daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, mane lydėjo.“
Antazavė, kovo 25 d. Emilija Pliaterytė
1831 m. kovo 29 d. Emilija su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir pasakė trumpą kalbą. Čia susirinko jau anksčiau suorganizuotas būrys, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą E. Pliaterytė su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą. Arkliai iš karto buvo paskirti kavalerijos būriui.
Balandžio 2 d. E. Pliaterytės būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, pastojusia jai kelią. Tai buvo rusų generolo F. Širmano kariai, išžygiavę iš Daugpilio tvirtovės ir vykstantys slopinti sukilimo Žemaitijoje. Emilija drąsiai stojo į kovą, vadovaudama savo būriui. Dar po poros dienų, balandžio 4 d., kartu su C. Pliateriu ir J. Horodeckio daliniais, dalyvaujant E. Pliaterytės būriui, sukilėliai užima Zarasus. Paskatinti pirmų laimėjimų sukilėlių būriai patraukė link Daugpilio. Tuo tarpu iš tvirtovės pagalbos nesimatė. Sukilėlių draugai kadetai, matyt, buvo įtarti, ir juos paskubėta perkelti į Rusijos gilumą. Vietoj pagalbos iš Daugpilio į Zarasų pusę pasiunčiamas stiprus rusų pulkininko Kapelio grenadierių-pionierių batalionas su 2 patrankomis. Po susidūrimo su sukilėliais rusai atsiėmė miestą. E. Pliaterytės dalinys buvo išblaškytas, tačiau jai pavyko surinkti būrio likučius ir susijungti su C. Pliaterio daliniais.
Balandžio 30 d. E. Pliaterytė atvyko į Smilgius, kur stovėjo tuo metu vyriausiojo Lietuvos sukilėlių vado grafo Karolio Zaluskio vadovaujamas korpusas. Emilijos atvykimas pakėlė sukilėliams nuotaiką, sustiprino tikėjimą pergale. Tačiau sukilėlių vadas Emilijos nepriėmė į dalinį, patarė saugoti savo sveikatą ir gyvybę, kvietė grįžti į namus. E. Pliaterytė šypsodamasi atsakė, kad nors jos jėgos menkos, tačiau, kad ir būdama moteris, ji galinti padėti vyrams kovoti už laisvę. Po to išvyko į Ukmergę, ten savo pažįstamų dėka buvo priimta į Konstantino Parčevskio vadovaujamą sukilėlių dalinį. Savo buvusio būrio likučius pavedė pusbroliui Cezariui. Čia, Ukmergėje, Emilija susipažino su jauna sukilėle Marija Rašanavičiūte, buvusia mergaičių pensionato mokytoja. M. Rašanavičiūtė tapo Emilijos adjutante ir lydėjo ją visą likusį kovų kelią iki pat mirties. Vėliau Emilija dalyvavo gegužės 4 d. Prastavonių kautynėse, pasižymėjo kautynėse ties Maišiagala. Emiliją paskyrė į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką. Jai generolas P. Chlapovskis suteikė kapitono laipsnį. Adjutantei M. Rašanavičiūtei buvo suteiktas poručiko (leitenanto) laipsnis.
Ginant Kauną, E. Pliaterytė vos nepakliuvo rusams į nelaisvę. Žirgui jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties. Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėję puolė kazokai, tačiau pulko vadas atėjo į pagalbą ir užsodinęs ant žirgo sėkmingai pasitraukė. Po nesėkmingo Kauno gynimo Emilija su sukilėliais atsitraukė į Raseinius.
Liepos 8 d. dalyvavo nepaprastai atkakliame mūšyje dėl Šiaulių. Mūšis trūko daugiau kaip 10 valandų. Mūšis trūko daugiau kaip 10 valandų. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Čia vėl pasižymėjo Emilija – savo sumaniu vadovavimu išvedė dalį gurguolės, kurią buvo įpareigota saugoti, į saugią vietą.
Kuomet liepos 9 d. karo tarybos pasėdyje buvo nuspręsta trauktis link Prūsijos sienos ir ten pradėti internavimą, Emilija Pliaterytė pareiškė, kad, kol gyva, kovos už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis kitų Lietuvos sukilėlių: E. Stanevičius, J. Gruževskis, C. Pliateris. Kartu su M. Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Vis dar bandė eiti, tačiau beeidama apalpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde. Jų laimei, pastarasis taip pat buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą. Cezaris su Marija pailsėję patraukė Varšuvos link. Šeimininkų globojama ir prižiūrima Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą atkrito, ir liga atsinaujino. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos. 1831 m. gruodžio 23 d. grafaitė Emilija Pliaterytė pabaigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią. Buvo slapta palaidota svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse. Jos vaikystės dienų romantiška svajonė „numirti už Tėvynę“ išsipildė.
