Konstantinas Tiškevičius praplaukė Nerimi ir pro mūsų tyrinėjamas vietas. Tai vienas iš nedaugelio rašytinių šaltinių, kurie mus pasiekia iš XIX amžiaus.
Savo knygoje apie Griovių geomorfologiniam draustiniui dabar priskiriamas vietas Konstantinas Tiškevičius rašė:
„Nuo vyskupų palivarko plaukiant toliau, patenki tarp nuostabiausių krantų. Kairėje palei Nerį vis dar driekiasi grandinė kalnų – tie vaizdingieji Paneriai, mišku apaugę, didelių daubų ir gilių bedugnių suskaidyti. Ten, kaip tvirtina Bernatavičius [Feliksas Bernatavičius], turėjo stovėti senas bokštas, paskutinis apleistos ir mūsų senovės tyrėjams nežinomos piliavietės ženklas, nuo kaimelio skiriamas nedidelio upokšnio.
Tarp šių kalnų prieš daugelį metų įvairaus plauko bėgliai ir valkatos slapstydamiesi ne kartą grasimo keleiviams ir susibūdę į didelę gaują, panašiai kaip italų ar ispanų banditai, rengė plėšikiškus žygius į kaimyninius dvarus. Dešinėje Neries krantas ne mažiau vaizdingas. Tiesa, jo nepuošia tokie dideli kalnai, bet užtat aukštumos gražiai apžėlusios, tarp jų slėniai, kaitaliodamiesi su dirbamaisiais laukais, vis išlendančiais už kalnų, tolumoje apaugusių mišku, skuba prie gražių Neries krantų.
Tose lygumose nuolat matyti pavienės sodybos. Plaukiančiojo upe jos nepribloškia nei savo grožiu, nei turtingumu. Tai užusieniai, kitados priklausę Vilniaus kapitulai, dabar valstybiniai. Beveik visada tai vienas beveik palaikis namelis, dengtas šiaudais, aplink kurį skurdūs ūkiniai pastatai. Tos sodybos, nepasižyminčios turtingumu, praeivio nestebina ir išpuoselėtu žemės ūkiu. Žmonės įsikūrę arti miesto, kuris kasdien už viską moka grynais pinigais, visai kitaip ir kur kas prasčiau ūkininkauja už nuo miesto atokiau gyvenančius žemdirbius, kurie turi stropiai ir darbščiai dėti grūdelį prie grūdelio ir laukti pirklio.
Čionai tuščia arklidėje, tuščia tvarte, tuščia svirne ir viralinėje, nes kiekvieną sumaltą saują grūdų ir kiekvieną ryšulį šiaudų, vos atvestą veršį, vištą, kiaušinį – viską neša į miestą ir keičia į gryną pinigą. Vietiniai gyventojai priprato gyventi iš grynųjų, priprato prie šios netvarkos ir papročių sugedimo, kuriuos miesto gyvenimas taip primygtinai siūlo, jie skurdžios išvaizdos, dažniausiai dykinėtojų fizionomijomis, gyvendami viena diena, jokių ūkio atsargų paprastai nekuria, nes jei jų į miestą patys neneštų, gudrus Vilniaus izraelitas ateitų ir iš namų turtus išneštų. Šių sodybų gyventojai, kaip laisvieji žmonės, itin dažnai čionai keisdamiesi, plačiau nemąsto apie rytojų, neprideda rankos savo būstams pagerinti, todėl ir išorinis, ir vidinis šių pakrantės gyvenviečių skurdas daro nemalonų įspūdį.
Čionai Neries gruntas vėl akmenuotas. Niekur per visą savo kelionę šia upe nesusidūriau su tokia daugybe pragaištingų akmenų vienam daikte, kaip šioje „mūs upelių gimtinės“ [Adomo Mickevičiaus žodžiais] vietoje. Pilna joje visokių – ir didesnių, turinčių savo vardus, ir mažesnių, bevardžių, bet vis tiek klastingų akmenų, per kuriuos plaukiantysis patenka į daugiau ar mažiau pavojingas rėvas. Taigi pirmoji rėva, pro kurią po nakvynės perplaukėme, vadinosi Panerė. Už jos – pavojingas akmuo, nežinia kodėl vadinamas Trinkt boba [Stuk-baba], toliau akmuo Butelis [Butel], gal dėl savo plokščios apačios ir siaurai viršuje užsibaigiančios formos, tarsi primenančios didelį butelį, žmonių tais pavadintas.
