Liudvikas Narbutas
(1832–1863 m.)
Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto (1784–1864 m.) vyriausias sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje.
Liudvikas Narbutas turėjo polinkį literatūrai, istorijai, tačiau tęsti tėvo darbų nesiėmė. Braižė žemėlapius ir nurašinėjo senuosius dokumentus tik tėvo liepiamas. Patriotiškai nusiteikė dar vaikystėje. Pasak sesers Teodoros Narbutaitės-Mončiunskienės (1839–1925 m.), Simono Konarskio egzekucijos metais (1839 m.) jų tėvą dažnai išsiveždavo policija, kaltindama neteisėta veikla: „Liudvikas prisiekdavo keršyti. Tokiais momentais sakydavo mamai: „Būsiu arba didis žmogus, arba didis piktadarys.“
Nuo 1848 m. mokėsi Vilniuje. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir pas jį rastus nelegalius raštus aštuoniolikmetis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kareivius. Tarnavo Kaukaze. Kovose su kalniečiais įgijo kariavimo patirties, Krymo kare kovėsi su turkais. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis. Taigi kovinės patirties per beveik dešimtmečius tarnybos sukaupta buvo pakankamai. Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859 m. grįžo į Vilnių.
Tačiau patriotinio jo nusiteikimo tai nepakeitė. Postūmiu stoti į sukilėlių gretas tapo Varšuvos tautinio centro komiteto atsišaukimas, atsiųstas jaunesniojo brolio, Vilniaus gimnazijos moksleivio Boleslovo (1845–1889 m.). Nuvykęs į Vilnių, Liudvikas prisistatė sukilimo organizavimo Lietuvoje vadovybei ir buvo paskirtas Lydos pavieto kariniu viršininku. Beje, į sukilimą išėjo ir kiti Liudviko broliai, o sesuo Teodora tapo ryšininke.
Greitai pasklido kalbos apie Liudviko Narbuto būrį (147 žmonės), apie vado griežtumą ne tik sukilėliams, bet ir pačiam sau. Išlikusiuose rusų raportuose pabrėžiama, kad Narbuto būrys buvo stiprus ne tiek dėl sukilėlių gausos, kiek dėl moralinio poveikio aplinkiniams.
Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais. Vasario 13 d. Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko iš Šiaurių į mišką. Narbuto sesuo Teodora tapo jo būrio ryšininke ir patikėtine. Sukilėliu taip pat tapo Liudviko brolis Pranciškus.
Kunigai bažnyčiose skaitė sukilėlių manifestą, kad paskatintų valstiečius įsitraukti į kovą dėl žemės ir laisvės. Saugumo tikslais grupės būrėsi Rūdninkų miškuose. Iš čia Liudvikas su būriu buvo nuvykę į Paąžuolės kaimą, kur pastojo kelią kareiviams, vedantiems nuo Varėnos rekrutus. Visų rekrutų išvaduoti nepavyko, tačiau dalis jų per sumišimą pabėgo. Gandas apie šį, pirmąjį, L. Narbuto būrio susirėmimą pasklido apylinkėje ir paskatino daugiau savanorių stoti į jo būrį.
Pirmą kartą L. Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja kariuomene kovo 9 d. prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine. Sukilėliai sėkmingai atrėmė puolimą ir jiems atiteko nemaža ginklų, ypač štucerių.
Po sėkmingų kautynių L. Narbuto būrys vyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo dviejų kuopų pėstininkų ir 50 kazokų dalinys išvyko ieškoti L. Narbuto vadovaujamų sukilėlių.
Balandžio 11 d. prie Dubičių įvyko kautynės. L. Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, po susirėmimo pasitraukė. Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L. Narbuto būrį prie Lakštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L. Narbutas balandžio 20 d. buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių – keliolika sužeistų ir 7 negyvi. Žuvo ir L. Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas. Bet, nepaisant praradimų, būrys vis atsikurdavo – kol buvo visiškai sunaikintas, atsikūrė 5 kartus.
L. Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie dideles priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L. Narbutas keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis nusiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių būrio vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos. Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos.
L. Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį dar aplankė sesuo Teodora, ji atvežė sukilėliams maisto, pinigų, laiškų ir įvairių reikmenų. Už L. Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių.
Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofejevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofejevas, tiksliai sužinojęs, kur yra sukilėliai, persikėlė per Katrą. L. Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4 d. 4 km nuo Dubičių kaimo. Per kautynes L. Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš kovos vietos Liudvikas antrą kartą sužeistas į kaklą.
Vieni amžininkai rašė, kad paskutiniai jo žodžiai buvo: „Palaidokit mane, jau mirštu, gelbėkitės patys.“ Kiti teigė, kad vadas ištaręs: Dulce est pro patria mori (liet. „Saldu mirti už tėvynę“). Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Sukilėliai neteko būrio vėliavos, daugumos ginklų, šovinių, drabužių, medicinių priemonių ir maisto.
Kautynėse kartu su vadu žuvo 13 sukilėlių, tarp jų ir L. Narbuto padėjėjas Leonas Krainskis. Mykolui Elvyrui Andrioliui per tas kautynes buvo lengvai sužeista ranka, kontūzyta akis ir koja. Po kautynių kovos lauką matė ir Liudviko sesuo Teodora, Ji kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių Vladimirą Nazimovą (1802–1874 m.), kuris garsėjęs sukalbamumu, su prašymu leisti palaidoti sukilėlius. Nazimovas leido garsųjį sukilėlį palaidoti, tuo tarsi parodydamas, kad laikosi karo taisyklių, pagal kurias žuvusiam priešų vadui privalu rodyti pagarbą.
Tad, gavus V. Nazimovo leidimą, gegužės 6 d. buvo surengtros sukilėlių iškilmingos laidotuvės (dalyvavo 14 kunigų ir daugiau kaip 200 žmonių). Sukilėliai buvo palaidoti bendrame kape, Dubičiuose. Čia 1933 m. pastatytas paminklas, kurio paminklinėje lentoje įrašytos pavardės ir sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras, skirtas 1863 m. sukilimo dalyviams.
